Sekmadienį popiežiaus Pranciškaus legato kard. Charleso Bo aukotomis Mišiomis Cebu mieste, Filipinuose, baigėsi visą praėjusią savaitę vykęs 51-sis tarptautinis Eucharistinis kongresas. Dar kartą kalbamės su jame dalyvavusiu Bažnyčios Lietuvoje atstovu, Vilkaviškio vyskupu Rimantu Norvila
Vysk. Rimantas Norvila: Šalia kasdien vykusių konferencijų, liudijimų, katechezių, norėtųsi paminėti keletą jau antroje Kongreso dalyje vykusių organizatorių suplanuotų renginių. Penktadienio vakarą Cebu miesto gatvėmis ėjo eucharistinė procesija. Ta žmonių jūra su žvakutėmis palieka neišdildomą įspūdį visam gyvenimui. Kitą dieną pasidomėjau spaudoje kiek žmonių dalyvavo. Buvo rašoma, kad visų, kurie ėjo procesijoje ir stovėjo gatvėse šalia, buvo virš milijono. Tai tikrai nepakartojama, galbūt vieną kartą gyvenime savo akimis gyvai regėta patirtis.
Taip pat šeštadienio vakare buvo išskirtinis momentas, kai miesto centre, dideliame stadione švenčiant Eucharistiją buvo pakviesti penki tūkstančiai vaikų, pasiruošusių priimti Pirmąją Komuniją. Tai buvo ne tik Cebu arkivyskupijos jaunieji katalikai, bet taip pat iš aplinkinių kitų vyskupijų, kartu dalyvaujantys su savo šeimomis, tėvais. Jie užpildė visą stadiono žaliąją erdvę. Eucharistijai vadovavo kardinolas emeritas, buvęs Cebu arkivyskupas, kuris tokio Kongreso metu, 1937 m. pats priėmė Pirmąją Komuniją. Sąsaja – ir per šį asmenį, ir per Pirmąją Komuniją – tarp dviejų Filipinuose vykusių Tarptautinių eucharistinių kongresų buvo labai svarbi.
Pats svarbiausias momentas, kaip ir planuota, buvo šv. Mišios sekmadienį, sausio 31 d. užbaigiant Eucharistinį kongresą. Šių šv. Mišių pabaigoje taipogi popiežius Pranciškus perdavė savo video sveikinimą ir kartu paraginimą vykdyti misiją, kreipdamasis į visus susirinkusius tikinčiuosius. Vėlgi, remiantis vietine žiniasklaida, dalyvavo apie pusantro – du milijonai žmonių.
Na ir dar vienas ypatingas dalykas – ne įvykis, bet tarnystė. Pasiteiravau organizatorių, kiek dalyvavo savanorių, labai geranoriškų, užsiangažavusių įvairaus amžiaus žmonių, bet daugiausiai jaunimo, visų pirma iš Cebu arkivyskupijos. Gavau atsakymą, kad savanorių skaičius siekė 10 tūkstančių. Tie skaičiai, kurių keletą paminėjau, parodo ne tik renginio mastą, bet taip pat Bažnyčios Filipinuose gyvybingumą, pajėgumą organizuoti tokį didelį, pasaulinio masto renginį.
Kalbant apie šio Eucharistinio kongreso, kaip ir kitų, reikšmę, būtų galima paminėti, jog Eucharistiniai kongresai Bažnyčioje turi jau pakankamai ilgą, 135 metų istoriją. Pirmasis vyko 1881 m. Prancūzijoje. Šie Kongresai tapo neatsiejama Bažnyčios misijos dalimi, duodančia stiprų eucharistinio pamaldumo paskatinimą ir kartu gyvybingą impulsą tiek vietinei Bažnyčiai, kur vyksta kongresai, tiek visuotinei Bažnyčiai. Popiežiaus legatas Kongrese, kardinolas Charles Bo iš Birmos, savo homilijoje uždarymo Mišiose Filipinus pristatė kaip ypatingą tikėjimo pavyzdį visos Azijos ir viso pasaulio katalikams, taip pat paminėdamas šeimas, šeimų svarbą, paminėdamas, kad Filipinuose šeimos pačios gausiausios iš visos Azijos ir nežiūrint, kad daug filipiniečių emigruoja į įvairias pasaulio šalis ir ten tampa parapijų branduoliu, tikėjimo pavyzdžiu, kartu šalis yra auganti, turi virš 100 milijonų gyventojų. Taip pat ir visuotinei Bažnyčiai Kongresai turi daug reikšmės. Šiame kongrese delegatai dalyvavo iš 73 šalių. Jie parveš žinią. Tai taip pat nuskamba gyvybingu rezonansu.
Savo kreipimosi į Kongreso dalyvius pabaigoje popiežius Pranciškus paskelbė, kad kitas Eucharistinis kongresas vyks po ketverių metų, 2020 m. Vengrijoje, Budapešte. Taigi, Kongresas vėl bus Europoje – senajame krikščioniškame žemyne, kurio tikėjimas dabar šiek tiek atvėsęs ir kuriam reikia tokių gyvų paskatinimų ir kartu Gyvojo Dievo patirties. Eucharistija kaip tik tai ir duoda. Tikimės, kad Vengrijai geografiškai esant visai arti Lietuvos, palyginus su Filipinais, galės daugiau mūsų tautiečių dalyvauti šiame Kongrese, sustiprinti, pagyvinti savo tikėjimą.
